Turinys
Sielvartas yra įprasta emocinė kančios reakcija, kuri įvyksta praradus labai stiprų emocinį ryšį, nesvarbu, ar su žmogumi, gyvūnu, daiktu ar su nematerialiu gėriu, pavyzdžiui, užimtumu.
Šis atsakas į praradimą kiekvienam žmogui labai skiriasi, todėl nėra konkretaus laikotarpio nustatyti, kiek laiko turėtų trukti kiekvieno žmogaus sielvartas. Vis dėlto Amerikos psichiatrų asociacija apibrėžė keletą parametrų, padedančių nustatyti patologinį sielvartą, kuris yra nesveikas ir turi būti gydomas.
Kiekvieno asmens sielvartas priklauso nuo kelių veiksnių, tokių kaip santykiai su mirusiuoju, šeimos ar socialinės paramos tipo ir kiekvieno asmens asmenybės.
Pagrindinės gedulo stadijos
Liūdesio procesas kiekvienam žmogui labai skiriasi, todėl yra keli būdai, kaip išreikšti jausmus, kuriuos gali sukelti mirtis ir netektis. Tačiau dažnai sielvarto procesas yra suskirstytas į 5 fazes:
1. Neigimas ir izoliacija
Gavęs žinią, kad kažkas ar kažkas, su kuriuo buvo siejamas labai stiprus ryšys, buvo pamestas, labai gali būti, kad iš pradžių žmogus netiki naujiena, todėl galima stebėti neigimo reakciją.
Šią reakciją taip pat gali lydėti kitų žmonių pasitraukimas, kuris paprastai padeda sumažinti skausmą ir kitus neigiamus padarinius, kuriuos sukelia šios rūšies naujienos.
2. Pyktis
Antrajame etape, žmogui paneigus įvykį, dažnai kyla pykčio jausmas, kurį gali lydėti kiti požymiai, tokie kaip nuolatinis verksmas ir lengvas susierzinimas net su draugais ir šeima. Vis dar gali būti neramumas ir nerimas.
3. Sandėris
Patyrus pykčio ir pasipiktinimo jausmą, normalu, kad žmogus ir toliau turi tam tikrų sunkumų priimdamas realybę, todėl gali bandyti susitarti, kad išeitų iš patiriamos situacijos. Šiame etape žmogus gali net pabandyti susitarti su Dievu, kad viskas grįžtų į buvusį laiką.
Šis derybų būdas skiriasi kiekvienam žmogui ir dažnai vyksta nesąmoningai, nebent jūs kreipiatės į psichologą ar psichiatrą.
4. Depresija
Šioje fazėje asmuo pradeda priprasti prie situacijos, todėl gali kilti trapumo, nesaugumo, įskaudinimo ir nostalgijos jausmas.
Šiame etape žmogus pradeda labiau suvokti realybę ir to, kas įvyko, negalima išspręsti. Taip pat šiame etape rekomenduojama stebėti psichologą, kuris padėtų prisitaikyti prie naujos realybės, kad patektų į paskutinę gedulo fazę.
5. Priėmimas
Tai yra paskutinis sielvarto proceso etapas, kurio metu žmogus pradeda atgauti įpročius, kuriuos turėjo iki įvykio, kuris sukėlė nuostolį, atnaujindamas savo įprastą dienos režimą. Nuo šio etapo asmuo taip pat tampa labiau prieinamas socialiniams santykiams su draugais ir šeima.
Kaip įveikti sielvarto procesą
Artimo žmogaus netektis yra įvykis, nutinkantis beveik kiekvieno žmogaus gyvenime ir lydimas daugybės emocijų ir jausmų. Keletas strategijų, kurios gali padėti proceso metu:
- Skirkite reikiamą laiką: visi yra skirtingi ir tą patį įvykį išgyvena savotiškai. Tokiu būdu nėra laiko, kuris lemtų, kada kažkas turėtų jaustis gerai. Svarbu tai, kad kiekvienas žmogus gyvena procesą savo ritmu, nejausdamas spaudimo;
- Išmokite priimti skausmą ir praradimą: reikėtų vengti ieškoti kitų būdų užimti laiką ir protą, nes vengiant galvoti apie situaciją, pavyzdžiui, naudojant darbą ar fizinius pratimus, gali būti atidėta gedėti ir pratęsti kančią;
- Išreikškite tai, ką jaučiate: sielvarto metu nerekomenduojama slopinti emocijų ir jausmų, todėl rekomenduojama išreikšti tai, ką jaučiate. Neturėtų būti gėda ar baimė verkti, šaukti ar kalbėtis, pavyzdžiui, su kitais artimais žmonėmis ar psichologu ar psichiatru;
- Prisijunkite prie palaikymo grupės: tai geras pasirinkimas tiems, kurie nenori daryti individualių užsiėmimų su profesionalu. Šiose grupėse keli panašias situacijas išgyvenantys žmonės kalba apie tai, ką jaučia, o jų patirtis gali padėti kitiems;
- Apsupkite save artimaisiais: praleiskite laiką su žmonėmis, kurie jums rūpi ir kurie turi bendrą istoriją, palengvina sielvarto procesą, ypač jei jie yra susiję su pamestu žmogumi, gyvūnu ar daiktu.
Be šių strategijų, visada yra gera galimybė pasikonsultuoti su specialistu, pavyzdžiui, psichologu ar psichiatru, kuris galės įvertinti atvejį ir pasiūlyti kitas galimybes, kurios padėtų geriau įveikti sielvarto procesą.
Kaip kovoti su vaikų sielvartu
Turite paaiškinti vaikui, kad kažkas ypatingas asmuo praėjo, nėra lengva užduotis, tačiau yra keletas strategijų, kurios gali padėti padaryti procesą šiek tiek lengvesnį ir mažiau traumuojantį, pavyzdžiui:
- Tiesos sakymas: kai kurių faktų slėpimas gali padaryti skaudesnę ir painesnę liūdinčią patirtį, nes vaikas gali nerasti prasmės tam, kas vyksta;
- Judėjimo ir jausmų išreiškimas: tai būdas parodyti, kad vaikas taip pat gali jausti to paties tipo emocijas ir kad tai yra visiškai normalu;
- Neprašykite kito asmens: tėvai dažniausiai yra svarbiausios vaiko emocinės figūros, todėl jie turi būti naujienų metu, kad užtikrintų tam tikrą saugumą. Jei tai neįmanoma, naujienas turi pateikti kitas emociškai artimas asmuo, pavyzdžiui, senelis, močiutė ar dėdė;
- Nurodykite ramią vietą: taip išvengiama nereikalingų trukdžių ir leidžiamas artimesnis kontaktas su vaiku, be to, sukuriama aplinka, kurioje lengviau išreikšti jausmus;
- Nenaudokite per daug detalių: idealiu atveju naujienos turėtų būti pateikiamos paprastai, aiškiai ir sąžiningai, neįtraukiant sudėtingesnių ar šokiruojančių detalių, bent jau ankstyvoje stadijoje.
Vaiko sielvartas labai skiriasi priklausomai nuo amžiaus, todėl šias strategijas gali tekti pritaikyti. Taigi konsultacijos su vaiko psichologu gali būti puikus būdas padėti vadovauti vaiko sielvarto procesui.
Taip pat svarbu žinoti, kad nėra idealaus laiko pranešti vaikui naujienas, todėl nereikėtų laukti „tinkamo momento“, nes tai gali sukelti didesnį nerimą ir atitolinti sielvarto procesą.
Kada kreiptis į psichologą ar psichiatrą
Profesionalios psichologo ar psichiatro pagalbos prašymas gali būti geras būdas užtikrinti sveiką sielvarto procesą. Tačiau dauguma žmonių gali susitvarkyti ir su savo sielvartu, todėl jei jums nėra patogu, ne visada reikia kreiptis į specialistus.
Tačiau yra atvejų, kai gedulą galima laikyti „nesveiku“ ar patologiniu, ypač kai jausmai yra labai intensyvūs arba trunka ilgiau nei 12 mėnesių, suaugusiųjų atveju, arba ilgiau nei 6 mėnesius, jei tai yra vaikai. . Šiose situacijose profesionalus stebėjimas yra būtinas.
Kai kurie požymiai, kurie gali rodyti „nesveiką“ gedulo procesą, jei jie tęsiasi kelis mėnesius, yra šie:
- Nuolatinis noras būti su pasiklydusiu žmogumi;
- Sunkiai tiki artimo žmogaus mirtimi;
- Jaučiasi kaltė;
- Noras mirti, kad būtų su žmogumi;
- Prarasti pasitikėjimą kitais;
- Nebeturi valios gyventi;
- Sunku išlaikyti draugystę ar kasdienę veiklą;
- Nesugebėjimas planuoti iš anksto;
- Jausti neproporcingą kančią su tuo, kas laikoma „normaliu“.
Tokio tipo gedulas gali kilti bet kuriam ar amžiuje, tačiau jis labiau būdingas moterims.